Gamtos stichijos: Ugnikalniai

Šv. Elenos kalno išsiveržimas 1980 m.

Ugnikalnio išsiveržimai

Ugnikalnis (alternatyvus pavadinimas vulkanas, pagal senovės romėnų dievo Vulkano vardą) – kalnas su krateriu, pro kurį iš gelmių veržiasi lava, akmenys, pelenai, dujos. Ugnikalniai yra svarbus Žemės reljefo ir klimato formavimo faktorius. Jie yra tarsi perkaitusio katilo dangčiai, išleidžiantys susikaupusį karštį. Žemėje veikia daugiau kaip 800 aktyvių ugnikalnių, ir dar daugybė „snaudžia“.

Daugiausiai ugnikalnių iškyla ties tektoninių plokščių sandūromis (destruktyviuosiuose pakraščiuose). Kai susiduria vandenyninė ir žemyninė tektoninės plokštės, sunkesnė vandenyninė plokštė palenda po žemynine plokšte ir nuo mantijos karščio pradeda tirpti. Tada ištirpusi magma veržiasi aukštyn ir iškelia ugnikalnius. Didžiausioji Žemėje Ramiojo vandenyno plokštė iš visų pusių apsupta vulkaninių kalnų, vadinamojo Ugnies žiedo, kuriam priklauso daugybė veikiančių ir užgesusių ugnikalnių – Tamboras, Čimborasas,Krakatau ir kiti.

Ugnikalniai veržiasi ir kitoje tektoninių plokščių kuriamoje geologinėje formacijoje – konstruktyviuosiuose pakraščiuose – vietose, kur plokštės tolsta viena nuo kitos, atverdamos kelią iš gelmių besiveržiančiai magmai. Įspūdingiausi pavyzdžiai – Atlanto vidurio kalnagūbris ir Didysis riftinis slėnis. Didžiausias Islandijos ugnikalnis Hekla susiformavo ten, kur plokščių skėtimosi vieta (riftas) iškyla virš jūros lygio.

Ugnikalnių išsiveržimo tipai

Plinijaus tipo
Pavadinta Plinijaus jaunesniojo, aprašiusio katastrofišką 79 m. Vezuvijaus išsiveržimą garbei. Plinijaus tipo išsiveržimo metu liejasi dideli lavos kiekiai, milžinišku greičiu (keli šimtai metrų per sekundę) išmetamos dujos ir daug piroklastinės medžiagos. Pelenai gali iškilti į keliasdešimties kilometrų aukštį, dideli pemzos kiekiai nukloja ugnikalnio apylinkes, o greitai srūvanti lava suniokoja augmeniją. Trumpalaikiai išsiveržimai aprimsta per vieną dieną, o stipresni gali trukti ištisus mėnesius. Labai stiprūs išsiveržimai suardo ugnikalnio viršūnę. Didelių ir niokojančių Plinijaus tipo išsiveržimų pavyzdžiai:
Santorinas ~1500 m. pr. m. e.
Vezuvijus 79 m.
Krakatau 1883 m.
Šv. Elenos kalnas 1980 m.

Strombolio tipo
Šie išsiveržimai nėra stiprūs, juos lydi kelias sekundes trunkantys sprogimai, išmetantys karštų dujų ir kietos medžiagos, bet jų jėga toli gražu neprilygsta Plinijaus tipo išsiveržimams, nes lava išmetama tik į keliolikos-keliasdešimties metrų aukštį. Išsiveržimus dažniausiai lydi stiprus garsas. Pavadinimas kilęs nuo Strombolio salos Tirėnų jūroje.

Vulkano tipo
Šiems išsiveržimams, kaip ir Strombolio tipo, būdinga daug nedidelių sprogimų, bet išmestų produktų stulpas, kurį sudaro piroklastinės medžiagos, paprastai būna aukštesnis. Vulkaniniai išsiveržimai išsviedžia daug maždaug futbolo kamuolio dydžio piroklastinių bombų. Lavos srautų dažniausiai nebūna.

Havajų tipo
Alternatyvus pavadinimas – plyšinio tipo. Tokio išsiveržimo metu skysta ir labai karšta (paprastai bazaltinė) lava liejasi ramiai, be sprogimų ir pasklinda dideliame plote. Ji gali lietis pora būdų – „ugnies užuolaidomis“, kai raudonai įkaitusi lava ištisas valandas ar paras pro plyšius trykšta iki keliasdešimties metrų aukštumo fontanais, arba suformuodama lavos ežerus. Išsiveržimo pavadinimas kilęs nuo Havajų ugnikalnių (Mauna Loa, Mauna Kea ir kt.), kuriems būdingi tokio tipo išsiveržimai.

Surtsėjaus tipo
Alternatyvus pavadinimas: hidrovulkanai. Vyksta sekliuose vandenyse. Išsiveržimus lydi sprogimai, nes į kraterį patekęs vanduo virsta garais. Pavadinimas kilęs nuo Surtsėjaus salos greta Islandijos, kurią 1967 m. suformavo 130 m. gylyje 1963 m. išsiveržęs povandeninis ugnikalnis.

Veikiantys ugnikalniai žemėje

Kotopachis (Ekvadoras)

Popokatepetlis (Meksika)

Sangajus (Ekvadoras)

Kliučių Sopka (Rusija)

Mauna Loa (JAV)

Fako (Kamerūnas)